Aštuntokų išleistuvės

               Birželio 19-osios ir 20-osios popietėmis mokykloje tvyrojo ypatinga nuotaika. Tądien abiejų pastatų erdvės virto gėlių ir vaisių kvapo karalyste – vos pravėrus duris, akimirksniu sustojo laikas. Susijaudinę aštuntokai, jų tėveliai, seneliai, broliai, seserys, mokytojai – visi dalijosi švente, alsuojančia jaukumu, šiluma ir nuoširdumu. Tarsi atvertėme bendrą prisiminimų albumą, kuriame kiekviena iliustracija – gyva ir brangi. Radvilėnų g. pastato fojė skambėjo valsas, sukosi poros, liejosi poezijos posmai. Partizanų g. pastato aktų salėje šventės vedėjai ir svečiai jautriai pynė popietės pasakojimą apie tai, kas telpa į ketverius metus: sėkmes, iššūkius, augimą ir stiprybę. Klasių vadovės dar sykį – paskutinį – bandė visus suburti, pažvelgti į akis, išgirsti. Ir kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas žodis skambėjo kaip tylus liudijimas: kartu sukūrėme kažką nepaprastai tikro, jautraus ir savito. Kas ketveri metai – nauja karta, bet mokyklos bendruomenė neišmoksta išlydėti. Ji saugo ne mažus ir didelius laimėjimus, bet ir prisiminimą apie žmones ir jų asmeninio augimo žingsnius.  Visa tai lieka – ne kaip epizodas, o kaip mokyklos istorijos dalis.  Tegul kiekviena nauja diena tampa galimybe keisti(s), priimti ir tobulėti. O viską, ką patyrėte čia, mokykloje, tegul lydi ne kaip praeitis, o kaip šviesa, kuri padėjo pasirinkti kryptį.