Advento žvakė padeda pabrėžti tamsos ir šviesos kontrastą. Juk anksčiau, iki krikščionybės, pagonys gruodžio viduryje minėdavo saulėgrįžą – t. y., saulės sugrįžimą. Tai laikas, kai naktys ilgiausios, dienos trumpiausios. Krikščionys advento metu laukia Kristaus gimimo. Šventajame Rašte Kristus vadinamas „pasaulio šviesa“, o žmogų yra apgaubusi nuodėmės tamsa.
Gruodžio 2-osios dienos ankstų rytą šv. Antano bažnyčios klebonas E.Vitulskis palaimino mokyklos bendruomenę, palinkėjo gražaus šv. Kalėdų laukimo ir maldos žodžių lydimi uždegėme 1-ąją Vilties žvakę.
Pirmasis advento vainikas buvo įžiebtas XIX a. Hamburge. Šią idėją pasiūlė jaunas evangelikų bažnyčios pastorius, kuris globojo iš gatvės surinktus vaikus, rūpinosi, kad jie mokytųsi ir įgytų išsilavinimą. Dvasininkas pagalvojo, kad per adventą vis kitas vaikas kasdien uždegtų po žvakę, o joms sudėti pastoriaus draugas pagamino medinį ratą. Vaikams šis šviesos vainikas taip patiko, kad vėliau jie sugalvojo jį puošti eglės šakomis. Daugeliui miesto žmonių ši mintis taip pat pasirodė graži ir įdomi, bet vainikas su 24 žvakėmis tiko bažnyčiai, nes namams – buvo per didelis. Todėl imta žvakes uždegti ne kasdien, o kas savaitę, taip advento vainikas su keturiomis žvakėmis vėliau paplito visame krikščioniškame pasaulyje.
